Mariana gyvena mirties šešėlyje. Ji dirba slauge ligoninėje, kuri yra pereinamoji zona tarp gyvenimo ir mirties. Atsidavusi lyg šventoji ji slaugo mirštančius ligonius, apgaubia juos rūpesčiu ir suteikia paskutinę žmogišką šilumą šiame gyvenime. Kartais ji leidžia sau išvaduoti juos iš kančių ir pagreitina jų kelionę anapilin. Mirties akimirkos jai itin brangios – tai vienintelis artumas, kurį ji patiria. Už ligoninės ribų nebejauna moteris gyvena savęs išsižadėjusi, griežčiausioje askezėje ir vienatvėje. Užgniaužto Marianos gyvenimo tvarka ima irti, kai ji pajunta potraukį atsitiktinai sutiktam vyrui. Jis įsiveržia į jos mintis, sužadindamas baisius seksualinius košmarus ir skausmingą artumo alkį. Mariana nerangiai bando įsikibti į gyvenimą, tačiau šis atsisuka į ją visu savo brutalumu. „Mirties signalas“ – aštri kino alegorija apie vienatvę, atsidavimą ir žmogiško artumo ilgesį.

„Įsivaizduokite, jei Mirtis įgytų moters pavidalą ir apsigyventų tarp mūsų. Gyvenimas ją gąsdintų ir trikdytų. Patirti artumą ji tegalėtų vienu, pačiu kraštutiniausiu būdu – mirties akimirką. Vienintelis ją traukiantis dalykas būtų la petite mort, „mirtis“ per lytinį aktą. Galiausiai ją nugalėtų už ją pačią žiauresnis Gyvenimas,“ – taip apie filmo herojės metaforą kalba Urszula Antoniak.