Glausta panevėžiečio Algimanto Bučiūno gyvenimo istorija pasakojama per atsitiktinius, vienas kitą papildančius ir neretai šmaikščiai disonuojančius jo praeities bei dabarties fragmentus. Režisierė filmuoja eilinę senelio dieną Panevėžyje. Disonansas tarp to, kaip Algimanto anūkė pro kameros objektyvą mato savo senelį dabar, ir to, kaip jis prisimena save patį praeityje, padeda žiūrovui pačiam susikurti jo portretą.

„Mano senelis nuolat daug šneka, tik mažai kas jo klauso (ir įsiklauso). Praleidau vieną dieną stebėdama jį pro kameros objektyvą ir iš jo paties pasakojimo nuotrupų sukurpiau senelio Algimanto portretą. Pristatau jį penkių minučių reportažo forma, chronologiškai tiek praleistos kartu dienos, tiek jo gyvenimo istorijos atžvilgiu. Dokumentinis filmas atspindi tiek tai, kaip Algimantas mato ir pasakoja istoriją pirmuoju asmeniu, tiek ir jo portretą subjektyviomis mano akimis, ir kartu žaidžia komišku disonansu tarp šių dviejų diskursų,“ – sako režisierė Rūta Bučiūnaitė.