Liepos lietus smarkus, bet trumpas. Ji pasiskolina švarką ir nubėga gatve. Kamera slenka tarp skubančių žmonių, per tuščią rytinį miestą. Radijas groja džiazą ir „Karmen“. Maskva, rodos, išlaisvėjusi, lyg persmelkta paryžietiškos dvasios, nenuolankios dainuojamosios poezijos, liūdesio ir nuobodulio. Trisdešimtmečių karta kalbasi apie meną ir mokslą. Lena ir Volodia – apie tai, kad reiktų pabėgti nuo visų, iš miesto. Paskiau, kad metas grįžti. Ir skirtis.

Šis 1966-ųjų M. Chucijevo filmas buvo sukurtas jau pasibaigus Chruščiovo valdymui – vos kelerius metus trukusiai atšilimo erai. Šiame poetiškame naująja rusų kino banga vadinamame filme nebėra dirbtinio optimizmo ir apsimestinio džiaugsmo, justi slogi ateities nuojauta. Filmui pasirodžius suvaržymai vėl stiprėjo, o kvietimas dalyvauti Venecijos kino festivalyje buvo atmestas.

„Nežinau kito filmo, kur erdvė, kuri siužete paprastai nevyrauja, būtų tokia nepriklausoma. Čia Maskva it jūra – prie jos nepripranti ir ja nepasisotini. Maskvos gatvės, eskalatoriai, požeminės perėjos atrodo išgalvoti, improvizuoti diletanto architekto, kad užpildytų gyvenimo erdvę tų trisdešimtmečių, kurie, užuot siekę karjeros ar pinigų, iki paryčių skaito Pasternako eiles.“ [Petr Šepotinnik, „Iskusstvo kino“, 1997, 8]