Juk iš tiesų daugiausiai laiko mes pratylime. Gyvename įsigilinę į save. Mus stebina net artimiausių žmonių poelgiai. Jie mus labiausiai ir erzina. Į atlapus kibtume už prieštaraujančią nuomonę ar nereikšmingą judesį. Taip gyvena ir Edvardo artimieji. Turtingų tėvų sūnus ruošiasi išvykti savanoriauti į Afriką. Šeima susirenka į pajūrio vilą deramai jo išlydėti. Čia jie iškylauja, mokosi tapyti, iš pažiūros nerūpestingai atostogauja. Tačiau pyktis ir neviltis, regis, prasiveržti gali kiekvieną akimirką. Kiekvienas pokalbis įrodo, kokie jie svetimi. Visi laukia tėvo, bet jis nepasirodo.

„Pavadinimas apibūdina šeimą kaip grupę salų, kurios yra neregimai susijusios. Labai dažnai šeimos narius sieja tai, kas neįvardijama ir neįsisąmoninta. Šeima kliudo asmeniui išgirsti tai, ką jam reikia išgirsti, ir gana dažnai turi savų būdų, kaip išvengti sudėtingų klausimų. Leitonų šeima filme kaip tik tokia! Jie stengiasi ignoruoti savo tamsiąsias puses arba jų vengti, ir nesiryžta pažvelgti į jas atvirai. O tai reiškia, kad tamsiosios pusės ir toliau juos persekioja, tik kitais pavidalais,“ – sako režisierė Joanna Hogg.