Ankstyvas rytas kažkur Afrikoje. Brolis ir sesuo apžiūrinėja paukštį, bet šūkteli mama ir tasai nuplasnoja. Vaikai leidžiasi į kelią – iki sutemų jie turi jį surasti. Kuo tolyn nuo namų, tuo keistesni nuotykiai jų tyko. Klajodami savanų takais vaikai sutinka mirusius senelius, susigrumia su Miškų dvasia, išklauso Malonumų valdovo pamokymų ir susiduria su keistu Laiko karaliumi. Sutiktieji porina jiems apie gyvenimo ir mirties paslaptis. Ilgosios kelionės pabaigoje brolis ir sesuo įžengia į Ateities karalystę, kur gyvena gimsiantys vaikai. Viena diena pakeičia visą gyvenimą. Ji kupina netekčių ir atradimų, atsiveriančių paslapčių ir nebūtin nugrimztančio vaikiško pasaulio regėjimo. Šis filmas – belgų dramaturgo, Nobelio premijos laureato Maurice’o Maeterlincko 1909-ųjų pjesės „Žydroji paukštė“ interpretacija.

Anot režisieriaus, kinas – tobula priemonė šiai dramaturgo istorijai kurti, nes „tikras kinas ir randasi tada, kai ekrane vyksta nepaaiškinami stebuklai.“

„Tambermos slėnio [Toge] žmonės ir jų ryšys su gamta atviliojo mane ten kurti filmo. Jie tiki, kad kiekvienas daiktas turi dvasią, kiekvienas medis, akmuo turi savo vietą laike ir erdvėje. Jie labai gerbia savo vyresniuosius – juk senieji stipriausiai jaučia gamtą ir paklūsta jos dėsniams. Vaikai yra šventi, nes Tambermos žmonės tiki, kad jie atsiranda iš dieviško prado ir regi pasaulį, kurio suaugusieji jau nebegali matyti. Tambermos žmonių gyvenimo ir mirties suvokimas sutapo su tuo, kaip aš supratau Maeterlincko istoriją,“ – sako režisierius Gustas Van den Berghe.